Sėkmės istorijos

44318067_1880034022072153_1796479984060071936_n

Mantas Žadeika

„Buvau toks niekam tikęs mokinys, kad vienuoliktoj klasėj manęs per plauką neišmetė iš mokyklos. Dar seniau, pagrindinėje mokykloje, viena mano mokytoja man nuolat kartodavo „Žadeika, tu esi žlugęs žmogus“ – dalinosi prisiminimais Mantas. Kviečiame susipažinti su Manto Žadeikos sėkmės istorija, kuri, ko gero, galėtų atspindėti ne vieną epizodą iš kiekvieno mūsų gyvenimo. Tai pavyzdys kaip ryžtas ir užsispyrimas padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų. Londone įgyjąs perspektyvią specialybę Mantas grįžo namo – į Šilutę! “Šilutėje yra kada gyventi ir gyventi čia galima labai gerai. Londone nebuvo kada gyventi ir absoliučiai viskas užima daug daugiau laiko. Šilutėje į darbą nuvažiuoju per penkias minutes. Jeigu šviesoforas sankryžoje žalias – per tris. Kam nors Londone papasakokit apie tokį dalyką – niekas nepatikės. Londonas yra nuostabus miestas su begale galimybių, bet jeigu tos galimybės jums nereikalingos ir savo tikslus galima pasiekti būnant Lietuvoje – tuomet kodėl save bausti ir būti toli nuo šeimos, draugų ir savų kraštų?” – sako Mantas. Daugiau apie Manto sėkmės istoriją skaitykite čia

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Eivanas Maksvytis

Eivanas turi aiškią ateities viziją – jis norėtų, kad ateityje Šilutė taptų viena iš pažangiausių profesinio rengimo centrų Lietuvoje.
Dar prieš gerą pusmetį 31- erių metų Eivanas gyveno Švedijoje ir dirbo „Ericsson IT“ telekomunikacijų korporacijoje, ėjo Programų skyriaus vadovo pareigas. Dar anksčiau Eivanui teko dirbti SEB banke Vilniuje ir Stokholme. Nemažai patirties įgijo Japonijoje dirbdamas kompiuterinių žaidimų bendrovėje.
Daug laiko keliavęs ir gyvenęs dideliuose miestuose Eivanas su žmona bei vaikais pasirinko mažą miestelį – Šilutę. „Kurį laiką gyvenom Vilniuj, bet sostinėje neprigijom. Vilnius be savo veržlumo, galimybių bei pasiūlymų lygiai taip pat turi ir trūkumų, kurie mums pasirodė per ne lyg dideli. Manau, kad Šilutė nuo Vilniaus ne daug kuo atsilieka. Šilutėje labai gerai išplėtotos rekreacinės zonos, infrastruktūra, gražios bei unikalios apylinkės, o norimą objektą miesto centre pėsčiomis galima pasiekti vos per 10 minučių“, – sako Eivanas. Dar prieš grįždamas gyventi į Lietuvą Eivanas turėjo aiškią viziją, ką veiks Šilutėje. Apie tai, kad Šilutėje atidarys robotikos laboratoriją, jis buvo apsisprendęs dar dirbdamas Švedijoje. Savo planus derino su vietos valdžia bei Šilutės pirmosios gimnazijos administracija, kurie Eivano užmačias vertino labai palankiai. „Gimnaziją kartas nuo kartą lankydavau, karjeros dienomis vesdavau paskaitas mokiniams apie programuotojų – inžinierių amatą“, – pasakoja Eivanas. Paklaustas, kodėl tokią klasę sumanė įsteigti būtent Šilutėje, Eivanas pateikia Karlskronos miesto Švedijoje, kuriame jis gyveno, pavyzdį. Šis miestas mažesnis už Šilutę, tačiau jame yra didžiausia Švedijoje inžinierių ir programuotojų koncentracija. Programuotojo nuomone, robotikos dirbtuvės lygiai taip pat galėtų prisidėti ir prie Šilutės raidos. Šiuo metu robotikos laboratorijoje – dirbtuvėse, kuriose gaminami robotai, darbuojasi patys šilutiškiai – vaikai, paaugliai, suaugusieji. Savo lėšomis supirkęs programavimui reikalingą įrangą, Eivanas siekia, kad vienu metu tinkamai galėtų dirbti apie 20 mokinių. Tačiau Eivanas net neketina apsiriboti vien tik klase: „Mano vizija – Šilutėje įsteigti vieną iš pažangiausių profesinio rengimo centrų Lietuvoje. Mano nuomone, mechatronika bei programavimas nebūtinai turi būti mokomas universitete ir tik sostinėj, tai gali būti dėstoma profesinio rengimo centre, kuris būtų lokalizuotas Pamario krašte. O tai sukurtų pretekstą jaunimui iš visos Lietuvos važiuoti į Šilutę“, – įsitikinęs Eivanas. Vienuolika metų programuotojo patirtį turintis Eivanas džiaugiasi, kad pusės metų įdėtas darbas į robotikos laboratoriją pasiteisino. „Sąstingio nėra, yra tik progresas“, – teigia programuotojas. Robotikos laboratorija susidomi vis daugiau moksleivių ir suaugusiųjų. Eivanas taip pat labai dėkingas Šilutės rajono savivaldybės merui Vytautui Laurinaičiui bei Administracijos direktoriui, kurie mielai prisideda tiek finansiškai, tiek viešinant šį projektą. Laboratorijoje taip pat lankėsi Švietimo ir mokslo ministrė, su kuria, Eivano nuomone, dar bus priežasčių susitikti. Džiugina ir tai, kad vystydamas laboratorijos veiklą Eivanas rado bendraminčių. Robotų inžinierius Mantas Žadeika bei informacinių sistemų inžinerijos specialistė Neringa Šleževičienė mielai talkina didelių ambicijų turinčiam programuotojui. Paklaustas, ką palinkėtų užsienyje gyvenantiems, grįžti planuojantiems, bet niekaip šio žingsnio neapsisprendusiems žengti, kraštiečiams, Eivanas nedaugžodžiauja: „Palinkėsiu drąsos ir ryžto. Žmonės, kurie vedami įvairiausių aplinkybių išvažiavo į svetimą šalį, turėjo priimti didžiulį iššūkį ir tai nebuvo lengva, o grįžti namo visada yra lengviau. Savo valstybę gerbiu ir myliu. Esu labai globalaus mąstymo, tačiau per daug metų darbo praktikos supratau, kad niekur kitur nebus mano šeimos namai, tik Lietuvoje. Lietuvą ateityje įsivaizduoju, kaip labai pažangią informacinių technologijų šalį. Tokią ją norėčiau matyti ir dėsiu didžiules pastangas, kad prie to prisidėčiau“, – sako Eivanas.

regbissss

Austėja Minkevičiūtė

Šilutėje tikrai netrūksta veiklių, sumanių bei atkaklių žmonių. Tai įrodo ir 2016 metais iš Airijos grįžusios kraštietės Austėjos pavyzdys. Moteris su šeima po beveik 10 metų praleistų emigracijoje ne tik grįžo ir įsitvirtino gimtajame mieste, bet ir parvežė į jį tai, apie ką retas kraštietis buvo girdėjęs – REGBĮ. Austėja subūrė pirmąją vaikų regbio komandą Pamaryje!!! Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad į Šilutės kraštą grįžta jauni žmonės norėdami KURTI! Paklausta, ką palinkėtų planuojantiems ir norintiems grįžti iš emigracijos, Austėja atsako: „Mažiau žiūrėti laidų ar žinių apie tai, kokia baisi yra Lietuva ir kaip mums čia blogai. Visur reikia dirbti, jei nori užsidirbti. Taip, lietuviai tokia tauta, kuriems reikalinga kokybė visur ir visada. Todėl esame reikli tauta. Mes ir ten išvažiavę galime save pagirti, kad esam darbštesni, bet kuklesni, yra didelis skirtumas. Ne kartą esu girdėjusi, kai lietuvius giria kitataučiai darbdaviai. Bet čia savi namai, šeima ir savas kraštas, ko svetur už jokius pinigus nenupirksi. Yra gerų, šiltų ir nuostabių žmonių čia pas mus, jei mamytė atskuba su medaus stiklainiu ir kojinėmis sveikinti trenerės, tai pagalvoju, kad nėra čia taip blogai“.